Vasario 23 d. vaikinų grupė iš 16Ž, 15T ir 14T, lydima socialinės pedagogės, lankėsi Šiaulių Tardymo izoliatoriuje. Buvo keista, kad į izoliatorių mus įleido tik palikus asmeninius daiktus mokyklos autobusiuke – negalėjome su savimi turėti jokių telefonų, piniginių ar kitų daiktų. Apsilankymo metu mes pamatėme patalpas, kur suimtieji pirmiausiai patenka į ŠTI, kur vykdoma jų daiktų bei asmens apžiūra. Po to sekė koplyčia, kurią įrengė patys suimtieji: joje lankosi ir katalikų, ir stačiatikių religijas išpažįstantieji. Tardymo izoliatorius turi savo mokyklą, joje dirba Šiaulių suaugusiųjų mokyklos mokytojai ir čia galima baigti nuo 8 iki 12 klasės. Neseniai izoliatoriaus teritorijoje buvo įrengta nedidelė sporto salė – ją taip pat įrengė patys suimtieji. Po to buvo parodytas „pasivaikščiojimų kambarys“. O tai tėra nedidelė patalpa su uždengtu vieliniu tinklu vietoj stogo – mums buvo keista, jog tai nepanašu į mums įprastą pasivaikščiojimą, tad paaiškinta paprastai – „jie bent jau mato dangų“. Buvome ir korpuse, kuriame laikomi suimtieji, tačiau į pačias kameras neįėjome.
Aplankius teritoriją, kurioje daugiausia dirba prižiūrėtojai, mus palydėjo į administracinį pastatą, kuriame yra įrengtas nedidelis muziejus – jame eksponuojamos tiek suimtųjų, tiek prižiūrėtojų laimėtos taurės bei apdovanojimai, įvairūs nelegalūs daiktai, konfiskuoti iš suimtųjų. Taip pat daugiau papasakojo apie prižiūrėtojo darbo specifiką.
Buvo įdomu pamatyti, kaip veikia ta sistema, kurioje nei vienas nenorėtume būti, tačiau gyvenime atsitinka visaip. Iki apsilankymo mokiniai įsivaizdavo, kad ŠTI tai vieta, kaip kalėjimai Amerikietiškuose serialuose, kur suimtieji tik ir tyko perrėžti prižiūrėtojui gerklę. Realybė yra kitokia, prižiūrėtojai visuomet pabrėžė siekį, kad žmogus kuo mažiau atitoltų nuo visuomenės, kad būtų užtikrinamas normalus ir paprastas bendravimas. Juk suimtajam po metų ar dviejų reikės grįžti visuomeninį gyvenimą. Suimtieji nėra žvėrys, o tik žmonės padarę klaidą, neteisingai pasirinkę ar tiesiog blogu metu atsidūrę netinkamoje vietoje. Vieniems suimtiesiems užtenka vieno „pabuvimo“, kad nuspręstų pakeisti šį gyvenimo stilių, kiti, deja, taip ir nesugeba ištrūkti iš nusikaltimų rato.
Buvo keista sužinoti, kad ŠTI prižiūrėtojų kolektyvas moteriškėja – šiuo metu čia dirba maždaug 60 procentų vyrų ir 40 procentų moterų-prižiūrėtojų. Prieš 10 metų tai buvo išskirtinai vyriška profesija.
Iš šio apsilankymo parsivežėme įspūdžių, susimąstėme – tądien labai akivaizdžiai pamatėme dvi gyvenimo puses – mes tiek dažnai girdime apie suimtuosius ir jų problemas, tad tiesiog pamirštame, kad yra žmonių, kurie stengiasi, jog suimtųjų gyvenimas būtų kiek įmanoma kokybiškesnis. Prižiūrėtojo darbas nėra lengvas, tačiau labai smagu, kad yra žmonių, suprantančių jo svarbą ir pasiryžusių jį dirbti.
Informaciją parengė Vaida Gendvilaitė-Petrošienė
Nuotrauka Alvydo Januševičiaus