Sėdžiu ir žiūriu į tuščią popieriaus lapą, tikėdamasi, kad raidės ims ir pačios pradės bėgioti popieriumi ar vadovėlinės tiesos stebuklingu būdu subėgs į mano smegenų vingius ar kur ten… Nė velnio… raidės, mintys ar tos tiesos nejuda, ir anokia čia paguoda, kad už nugaros jau liko technologijų egzaminas, kuris pasibaigė ir kitiems aštuoniasdešimt trims mano kurso draugams. Šiam egzaminui sukūriau ilgai mąstytą ir išmąstytą gaminį-produktą, aprašiau jo idėją, materializacijos eigą, bibliotekos merginos padėjo surašyti literatūrą, nes esu vėžys, ta prasme – toks mano zodiako ženklas, tad viską darau atvirkščiai – parašius darbą, pamačiau, kad trūksta literatūros sąrašo (gerai gerai, mokytoja pasakė, kad trūksta), pristačiau ir akyla komisija parašė šiokį tokį pažymį. Nors abiturientams buvo skirti du su puse mėnesio, vis tiek laiko pritrūko… Bet nieko, įveikiau.
Šiame atvirame laiške, aš nenoriu kalbėti apie tai, kaip vartau žurnalus ir renkuosi studijų programas, kur galėčiau toliau pasukti, nes paprasčiausiai to nedarau. Nenoriu kalbėti ir apie likusių baigiamųjų egzaminų baimę, nes, tiesą pasakius, jų nebijau ir masinė psichozė pavadinimu „O tu dar nepradėjai mokytis???“ manęs neveikia. Nors pašnekėjus su savo kurso draugais pvz., kurie žada laikyti lietuvių kalbos egzaminą (o tokių yra mokyklinukų – 85, valstybininukų – TIK VIENAS! net anglų kalbos egzaminą žada laikyti 23 gudruoliai, matematiką – 8, biologiją – 11, istoriją – 35, fiziką – 8), paaiškėja, kad trečdalis bijo, pergyvena, kitas trečdalis, jei ne itin tikslingai, tai nors paprastai, mokosi, o likęs trečdalis eis va bank.
O paklausius mūsų tėvų ar senelių, prie ruso buvo geriau: pabaigi mokyklą, pabaigi studijas, tave pagauna, įdarbina ir dirbi sau ramiai kur nors. Pavyzdžiui, mielai sutikčiau vykti į Lietuvos kaimelį pavadinimu Rojus ar Triušiai, Kopūstai (nesišypsokite, tokie kaimeliai iš tikrųjų egzistuoja!). Tačiau NE, man Reikia, ne Noriu, o tiesiog Reikia – laisvės, pasirinkimo laisvės. Aš pati nuspręsiu ar mokytis ar eiti į egzaminus va bank. Pati nuspręsiu ką atsakyti: kuda blin? – TuDablin a barzo dobse, na Vilnius.
Už lango šviečia saulė ir, manau, kad galima gyventi. Visgi, kai jau laikysiu rankoje brandosatestatopopierių, manau, nusišypsosiu ir didžiuodamasi grįšiu užbaigti paskutinio trečio kurso ir būtinai (tikrai BŪTINAI) gausiu didžiausią stipendiją! O kol kas, visiems Lietuvos abiturientams, visiems kurso draugams, visiems ŽŪM mokytojams linkiu kantrybės, stiprybės ir išmanumo!
Su viltimi, II kurso mokinė