Mažytis Pūraičių kaimelis Joniškio rajone tarsi pasiklydęs tarp laukų. Keliolika senesnės statybos namų, didelis tvenkinys kaimo gale, kryžius karavykas vienoje sodyboje, gandralizdis prie kitos, dabar ištuštėjusios fermos ir sandėliai byloja, kad neseniai gyvenimas čia virte virė. Pūraičiuose gimė, augo, į darbą ėjo kelios dešimtys žmonių, o mirę amžino poilsio buvo palydimi į gretimo Nemeikščių kaimo kapinaites. Gana uždaras gyvenimas atokiame kaimelyje pačiame Latvijos pasienyje suformavo ir savitą žmonių požiūrį į darbą, kaimynystę, pagalbą vienų kitiems, šeimos vertybes, gimtąją žemę. Nors vartotojiška visuomenė dabar labiausiai vertina pinigus, pelningą verslą ir tame įžvelgia sėkmę, žmogaus gyvenimo prasmė slypi kur kas svarbesniuose dalykuose.
Pūraičiuose gausioje Česonių šeimoje užaugo net dešimt vaikų. Visoje Saugėlaukio seniūnijoje ir dabar sunkiai surastume šeimą, tokią darbščią, tvarkingą, rūpestingą, kurioje vienas po kito į pasaulį pasibeldę vaikai baigė mokyklas, įgijo profesijas ir pradėję savarankišką gyvenimą dauguma liko Joniškio rajone. Net šeši šios šeimos vaikai: Violeta, Jūratė, Laima, Žydrūnas, Andrius, Vidmantas – baigė Joniškio žemės ūkio mokyklą. Česonių pasirinktos specialybės skirtingos, bet visiems įgytos žinios padėjo pelnyti žmonių pripažinimą ir pagarbą dirbant Skilvionių ar Bariūnų žemės ūkio bendrovėse.
Vyriausia iš dukterų Violeta Česonytė dekoratyvinės gėlininkystės meistrės specialybės pradėjo mokytis ką tik atidarytoje Joniškio žemės ūkio mokykloje 1987 m. rugsėjį ir ją baigė 1990 m. birželį. Tai nebuvo lengvi metai nei mokyklai, nei mokiniams, bet pirmųjų moksleivių rankomis tvarkyta aplinka dabar traukia ne tik joniškiečių, bet ir svečių dėmesį. Violeta prisidėjo sodinant ir prižiūrint parką Bariūnų kaime, nes ten pradėjo savo žemdirbišką karjerą. Moteris ir dabar tebegyvena Bariūnuose,dirba gyvulininkystės komplekse. Specialybę teko keisti, bet nuo žemės nutolti noro nebuvo.
Sesers pėdomis sekė Jūratė Česonytė. Ji mokėsi gyvulininkystės kompleksų ir mechanizuotų fermų melžimo operatorės, laborantės ir virėjos specialybės 1988 – 1991 m. Baigusi mokyklą Jūratė visą laiką dirba Bariūnų bendrovėje pagal specialybę.
Sesuo Laima namų ūkio ekonomės specialybės mokėsi 1997 – 2001 m. Vėliau mergina baigė medicinos studijas, kurį laiką slaugytoja padirbėjo užsienyje, bet vis tiek grįžo į Joniškio rajoną ir apsigyveno Bariūnuose.
Trys seserys, trys panašūs likimai žmonių, mylinčių savo kraštą. Apie šias moteris jas pažįstantys kalba tik pagarbiai. Visi pastebi nepaprastą jų darbštumą ir gerumą , gebėjimą sutarti su žmonėmis. Gyvenimo išbandymai nė vienos nepalaužė, tvirti šeimos ryšiai padėjo nugalėti sunkumus. Visų šeimose auga vaikai, belieka tikėtis, kad ir jie palankiai vertins žemdirbio triūsą.
Brolių Česonių gyvenimo kelias pasuko į Skilvionių žemės ūkio bendrovę. Šiai bendrovei jau dvidešimt vieneri metai. Ji negausi, bet išskirtinė, pripažinta respublikoje už puikius ūkininkavimo rezultatus. Jų pasiekti padeda darbuotojai, kurių dauguma – vietos gyventojai. Daug jaunų darbuotojų bendrovėje įsidarbino baigę Joniškio žemės ūkio mokyklą.
Šios mokyklos absolventas plataus profilio traktorininkas Žydrūnas Česonis geru žodžiu minimas ir jauno, ir seno. Kostas Joniškis, Skilvionių žemės ūkio bendrovės inžinierius mechanikas, Žydrūną vertina kaip labai gabų, sumanų, savo profesija besidomintį žmogų. Nors jo pagalbos dažnai prireikia jauniems traktorininkams, bet patarimų prašo ir vyresnieji. Niekas už Žydrūną geriau apsieiti su naujausia technika nemoka, nes mašinų valdymas kompiuterizuotas, o norint tapti geru specialistu vien mokyklos žinių nepakanka, reikia nuolat gilintis į profesijos subtilybes. Dėl tokio polinkio skilvioniečiai Česonį vadina krapštuku. Puikiu darbininku didžiuojasi ir žemės ūkio bendrovės direktorius J. Pociūnas, ir vyriausieji specialistai, nes Žydrūnas bendrovėje dirba nuo 1995 m. ir yra pelnęs visų pagarbą.
Žinomas Skilvionių žemės ūkio bendrovėje ir elektrikas Ramūnas Česonis. Kruopštus, naujovėmis besidomintis, savo darbui atsidavęs vyriškis vertinamas ir už darbštumą, ir už charakterio savybes. Niekas nėra matęs brolių Česonių girtuokliaujančių, keliančių kokią nors sumaištį darbo vietoje, bet visi gali pasakyti gerų žodžių apie jų taupumą, kantrybę, norą kuo geriau atlikti paskirtą darbą.
Bendrovėje yra dirbęs ir jauniausias Česonių sūnus Vidmantas, taip pat Joniškio žemės ūkio mokyklos absolventas. Dėl šeimyninių aplinkybių jaunas vyras šiuo metu dirba ūkininkų Gylių kaimo turizmo sodyboje „Ąžuolynas“ Mikšiūnuose. Žinoma, kad verslininkas nesamdys bet kokio darbininko, tik darbštų ir atsakingą, koks ir yra Vidmantas.
Taip įvertinti galima ir Andrių Česonį, baigusį Joniškio ŽŪM, Skilvionių žemės ūkio bendrovėje irgi dirbusį neilgai. Vyriškis dabar uždarbiauja užsienyje, nes taip kartu su žmona nusprendė. Žinoma, šeima ketina po kurio laiko grįžti atgal į Joniškio rajoną.
Išvykus jauniausiems broliams, į Skilvionių žemės ūkio bendrovę atvyko vyriausias – Gintautas Česonis. Vyriškis dirba statybininku, įsirenginėja nusipirktą sodybą ir ketina čia pasilikti gyventi, nes jau auga trys vaikai, kuriuos reikės išleisti į mokslus. Kaimo gyvenimo nebijo ir Gintauto žmona, nors jai, kaip tikrai šiaulietei, nėra lengva. Du vaikai mokosi M. Slančiausko progimnazijoje, neseniai gimė trečiasis, bet jauna šeima nusiteikusi optimistiškai.
Paklausus Česonių šeimos narių, kas yra sėkmingas gyvenimas, atsakymo ilgai laukti nereikia. Žinoma, minimi geresni atlyginimai, kuriuos norėtų gauti, pasiguodžiama dėl nevykusio požiūrio į žemdirbį, bet grįžtama prie esminių vertybių: žmogaus gyvenimo sėkmę nulemia ne pinigai, ne pelningi verslai, o jo asmens savybės, požiūris į save, į aplinką. Darbdavių ir bendradarbių pasitikėjimas, mėgstamas darbas, šeimos meilė, pagarba gimtinei, atsakomybė vienam už kitą yra stimulas gyventi dorai, garbingai ir teisingai. Tai ir yra didžiausia sėkmė gyvenime – būti gerbiamam ir mylimam tarp savųjų savame krašte.
Nijolė Vaičiulytė – Mykolaitienė, Ramutė Liucvaikienė
