Ingridos Buožiuvienės visur pilna. Vaikų darželio „Vyturėlis“ muzikos pedagogė su savo darželinukais sutinkama įvairiuose miesto renginiuose, respublikiniuose konkursuose, tokiuose kaip „Dainų dainelė“, „Tramtatulis“. Iš pažiūros kukli, romantiška moteris, bet išties kiek joje muzikos ir jos spalvų! Ji ir populiariosios romansų grupės „Ašalia“, kurios repertuaras pastaruoju metu itin dažnai skamba TV laidose „Duokim garo!“, narė, dainuojanti ir pritarianti gražiausiems romansams jei ne violončele, tai gitara ar smuiku. Ingrida garsiojo Rudiškių folkloro ansamblio „Rudbala“ meno vadovė. Šis kolektyvas unikalus tuo, kad į Dainų šventes Vilniuje vyksta nuo pat 1990-ųjų, nepasirodė tik 1994-aisiais, o aštuntąjį kartą savo programa džiugino 2018-ųjų Lietuvos šimtmečio dainų šventėje ,,Vardan tos…“ Ingrida dar vadovauja ir Joniškio ligoninės moterų vokaliniam ansambliui „Salvia“. Kiek muzikos jos gyvenime! Ir tik patys artimiausi draugai žino, kad meniškos prigimties moters kišenėje guli ir Joniškio žemės ūkio mokyklos namų ekonomės profesinis diplomas…
– Deja, tas diplomas taip ir nepanaudotas… Ši mokykla buvo saugus ir jauno žmogaus gyvenime palankus tramplynas tolimesniam gyvenimo šuoliui. Besimokydama tuometinėje pirmoje vidurinėje buvau praradusi pasitikėjimą savo jėgomis vien dėl to, kad nesisekė tikslieji mokslai, o menų krypties mokslų tais mano kartos laikais tiesiog nebuvo. Tačiau profesinis orientavimas buvo galvas susukęs net geriausiais pažymiais besimokančius – prestižinės ir labai perspektyvios atrodė amato mokančios profesinės mokyklos. Po devynių klasių ir pasirinkau namų ekonomės profesiją Joniškio žemės ūkio mokykloje. Pasitaikė labai stiprių moksleivių laida. Baigiant mokslus visi ruošėsi naujam, aukštesniam skrydžiui. Kadangi mus mokė ir buhalterijos, daugelis merginų pasirinko buhalterinės apskaitos ir finansų ar ekonomikos mokslų studijas aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose. O man širdžiai miela buvo tik muzika, tai pagalvojau – kodėl netapus muzikos mokytoja? – šiandien atvirauja buvusi Joniškio žemės ūkio mokyklos alumnė, tais pačiais 1996-aisiais Šiaulių Universitete pradėjusi studijuoti muzikos pedagogiką.
Išties. Ingridai prireikė tik tarpinės stotelės Joniškio žemės ūkio mokykloje, kad pagaliau suprastų, kas jos gyvenime yra mieliausia ir svarbiausia.
Kiek save atsimena iš vaikystės, Ingrida visada į klausimą, kuo norės būti, kai užaugs, negalvodama užtikrintai pabrėždavo: „Mokytoja!“ Paaiškinti tokio nusistatymo ir pasirinkimo negali – neturėjo užkrečiančių pavyzdžių, o ir giminėje nei muzikantų, nei pedagogų nebuvo, tiesiog kitokių žaidimų vaikystėje nežaisdavo, tik „mokyklą“… Susisodins prieš save visas turimas lėles ir pradės pamoką… Šalia lėlių visada buvo daug žaislinių muzikos instrumentų – kiek „sugrojo“ pianinų, lūpinių armonikėlių, metalofonų… Gerai atsimena visą dieną ašarodama iš tėvų išgavo pažadą, kad ją nuves mokytis į muzikos mokyklą. Tėtis iškėlė būtiną sąlygą: jei pradės, negalės mesti. Ingrida ir nemetė, nors trečiaisiais mokslo metais buvo pasiekusi tą abejonių ribą – pavasario saulė vilioja į kiemą, į žaidimų aikštelę, o turi eiti į muzikos pamokas. Bet lūžio taškas buvo įveiktas – septynerius metus Ingrida pas mokytoją Violetą Griciuvienę virkdė violončelę, prisijaukino fortepijoną. Beje, ši mokytoja daug vėliau Ingridai ištiesė pagalbos ranką ruošiantis stojamiesiems egzaminams į Šiaulių Universitetą.
– Devynias klases baigiau penkiolikos, kai įstojau į Joniškio žemės ūkio mokyklą. O dar buvo likę paskutiniai metai muzikos mokykloje. Tėvai leido apsispręsti: mesti arba baigti. Džiaugiuosi savo protu, padiktavusiu teisingą sprendimą. Jau tada suvokiau, kad reikia baigti, nes muzika man dar gali labai praversti. Baigiau ir kokius metus prie jokio muzikos instrumento neprisiliečiau ir net buvau „prispjovusi į šulinį“, kad su muzika gyvenime niekada nieko bendro neturėsiu… – juokiasi talentinga muzikos pedagogė, meno kolektyvų vadovė.
Tačiau „už parankės“ nustvėrė Danutė Poliakienė, kuri tuomet Joniškio žemės ūkio mokykloje subūrė liaudišką kapelą. Ingridą ne tik sugrąžino į muzikos pasaulį, bet paskatino į rankas paimti ir smuiką, violončelės mažąjį brolį. Tada ir pajuto scenos magišką trauką tradicinėse šventėse, jubiliejiniuose koncertuose.
„Pasiilgau muzikos“, – atsiduso Ingrida, važiuodama mokytis į Šiaulių Universitetą. Su aukštojo mokslo diplomu grįžusi į gimtąjį Joniškį, jau pradėjusi dirbti Rudiškių ir Daunoravos mokyklose muzikos mokytoja, dar pasiprašė į „Jamahos“ muzikos mokyklą pas mokytoją Gintarą Mikalėną į gitaros klasę.
Jau devyniolika metų Ingrida po muzikos pasaulį vedžioja mažuosius joniškiečius vaikų darželyje „Vyturėlis“. Vaikai, kaip ir mokytojos vaikystėje, tokie pat imlūs ir žingeidūs, tik gal kiek aktyvesni ir drąsesni reikšti savo norus. „Vaikams ypač patinka ritmo pratimai, todėl dėl būgnų užverda net konkurencija. Kas kam duota“, – pastebi muzikos pedagogė, kuri vardan muzikos daug laisvo laiko aukoja savaitgaliais ir poilsio valandas po darbo valandų. Nes geros emocijos su muzika ir laikas, praleistas repeticijose, išvykose į koncertus su tokiais pat bendraminčiais muzikos ir dainos mylėtojais atperka visus praradimus ir dienos nuovargį. Nėra dienos be muzikos. Ryte, sėdusi į automobilį, įsijungia mėgiamą radijo stotį ir dainuodama važiuoja į darbą. Lygiai taip pat ir vakare, kai sėda važiuoti į vieno ar kito kolektyvo narių repeticijas. Juk muzika ypatinga, intonacine kalba išsako žmogui aktualias prasmes, dvasinių išgyvenimų esmę. Tada ir tampam geresni, gražesni, dorovingesni.
Lina RUDNICKIENĖ
Nuotrauka iš asmeninio I. Buožiuvienės albumo
Publikaciją skaitykite Joniškio rajono laikraštyje,, Sidabre,, Nr. 42, 2021 m. birželio mėn 5 d., šeštadienis, 7-8 psl.
