Kovo pabaigoje vyko susitikimas – diskusija su aptarnavimo, prekybos, statybos sektorių ir žemdirbiškų mokymo programų darbdaviais. Dalyvavo Joniškio žemės ūkio mokyklos profesijos mokytojai, mokyklos administracija bei darbdaviai: Birutė Ginkuvienė (UAB „Fortūna“ direktorė), Algimantas Leknickas (UAB „Šiaurės vilkas“ direktorius), Kęstutis Čepas (UAB „Grebėstas“ vyr. inžinierius), Steponas Obalevičius (Joniškio vartotojų kooperatyvo direktorius), Edikas Drupas (ŽŪB „Pelaniškiai“ Pakruojo r. direktorius), Edmundas Kalinauskas (ūkininkas).
Nuo kovo 7 dienos visi III kurso mokiniai išėjo į gamybinę praktiką įvairiose įmonėse, įstaigose, žemės ūkio bendrovėse. Mokiniai, besimokantys pagal padavėjo ir barmeno mokymo programą turi norėti išmokti šio amato. Tai tokia profesija, kad jeigu labai nori, tai ir per savaitę galima ją išmokti, jeigu ne – tai ir per 3 metus neišmoksi. Darbdavė Birutė Ginkuvienė teigė, kad kas ateina pas ją atlikti praktikos – supranta, reikės dirbti, ji fiktyviai nepasirašys.
Atliekantys praktiką prekybos srityje turi suprasti, kad ne kiekvienas gali dirbti aptarnavimo sferoje. Darbdavys Steponas Obalevičius teigė, kad visus darbus leidžia praktikantams atlikti, tačiau vieno niekad nepalieka, šalia yra tikra pardavėja.
Statybos sektoriaus darbdavys Kęstutis Čepas teigė, kad statybininkas turi itin platų darbų profilį. Negalima šiandien ar rytoj duoti būtent tokius darbus, kokie nurodyti pagal valandas praktikos sutartyje. Statybos objektai tokie, kad kartais nėra mūro, apdailos ir t.t. darbų. Praktikantas yra ir problema, ir pagalba: reikia jį nuolat prižiūrėti, tačiau tai ir papildomos rankos.
UAB „Šiaurės vilkas“ direktorius Algimantas Leknickas teigė, kad šiemet neturės mūsų mokyklos praktikantų. Jam tai didelė problema priimti mokinį, nes turi šalia jo statyti dar vieną žmogų. Sunku rasti darbuotoją, kuris prisiimtų atsakomybę už be patirties asmenį.
Žemdirbiškų mokymo programų darbdaviai teigė, kad svarbu, jog mokiniai būtų motyvuoti mokytis ir dirbti pas mus. Svarbu yra žmogiškosios vertybės, kurias yra sunku išugdyti. Paklausti, ar už praktiką turi būti mokiniui mokama. Buvo gautas atsakymas, kad praktikantams nemokant neliks motyvo dirbti. Tačiau nereikia pamiršti, kad valstybė ir praktikos metu moka praktikantui stipendiją, tad jis praktikos metu yra dar mokinys, o ne darbininkas.
Iš žemės ūkio sektoriaus darbdavių buvo gautas prašymas, kad į gamybinę praktiką būtų išleidžiama nuo balandžio 1 d, nes kovo mėnuo dar per anksti. Praktika galėtų būti skaidoma į dvi dalis: rudens ir pavasario. Galbūt galima ją užskaityti ir vasaros metu, o į mokslą sugrįžtų, pvz. spalio mėnesį.
Darbdavių įsitraukimas į praktinių dalykų mokymą, gamybinę praktiką yra vangokas. Dar vis sulaukiama fiktyviai pasirašytų praktikos sutarčių. Nebėra praktikos vadovų kontrolės, kad jie praktikos metu važiuotų per įmones, įstaigas, bendroves ir tikrintų, kaip ji yra atliekama. Taip pat reikėtų įvesti sistemą: praktikos metu mokėti užmokestį praktikantui ar ne. Jeigu buvo sukurta pridėtinė vertė ir praktikantas tai atliko vienas, tada turima už tai mokėti. Jeigu šalia jo visad buvo kitas žmogus – nemokėti. Dabartiniai mokiniai yra išlepinti ir patys kelia savo sąlygas: kiek man mokėsi? Turėtų būti atvirkščiai, praktikantas turėtų siūlyti, ką jis gali atlikti, o darbdavys svarstys, kaip jį paskatinti.
JŽŪM informacija ir nuotraukos