Kad posakis ,,mokytis niekada ne vėlu“ yra teisingas, jau įsitikinau, nes kartais gyvenimas priverčia siekti išsilavinimo, kai, atrodo, tam nebetinkamas laikas. Man trisdešimt šešeri metai. Esu ištekėjusi, auginu du paauglius vaikus, bet šiais metais baigsiu Joniškio žemės ūkio mokyklą ir įgysiu dekoratyvinio apželdinimo verslo darbuotojos specialybę, pagal kurią ir ketinu dirbti. Tai didžiausias mano paskutinių trejų gyvenimo metų pasiekimas, nes grįžti į vidurinės mokyklos suolą po dešimties metų pertraukos tikrai nelengva.
Mokiausi Skaistgirio vidurinėje mokykloje. Ten įgijau pagrindinį išsilavinimą ir įstojau į Joniškio žemės ūkio mokyklą mokytis namų ekonomės specialybės, bet po pusės metų mokslą nutraukiau, nes nelabai įsivaizdavau, kur galėčiau tokias skirtingas žinias pritaikyti. Dirbau įvairius mažai apmokamus darbus, padėjau tėvams jų ūkyje. Kurį laiką viskas atrodė neblogai. Sukūrus šeimą ir gimus vaikams svajones apie tolimesnį mokymąsi užgožė buities rūpesčiai. Jos vėl atgijo, kai vaikai pradėjo klausinėti: ,,Mama, koks tavo išsilavinimas?“ Pasidarydavo gėda ir nesmagu, o noras mokytis vis stiprėjo.
Kai vaikai paaugo, pradėjau lankytis darbo biržoje. Dirbdavau įvairius aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Kad neturiu specialybės, ypač skaudžiai pajusdavau būtent darbo biržoje. Šios įstaigos specialistė vyr. Vita Mitrikienė ir paskatino stoti į Joniškio žemės ūkio mokyklą, kur galėčiau įgyti vidurinį ir profesinį išsilavinimą. Sunkiausia buvo pasiryžti pradėti mokytis, nes visada buvau nedrąsi. Jaudinausi ir dėl amžiaus, nes tektų mokytis su kur kas jaunesniais mokiniais. Pateikiant dokumentus direktoriaus pavaduotoja ugdymui Liudmila Božidaj pasiūlė rinktis dekoratyvinio apželdinimo verslo darbuotojos specialybę. Sutikau, nors nelabai supratau, ką reikės mokytis, bet vėliau tapo aišku, kad tai perspektyvi ir reikalinga specialybė.
Sunkiausios buvo pirmosios trys mokslo metų dienos. Jaučiausi nejaukiai, slėpiausi nuo įdėmesnių žvilgsnių, nežinojau, kaip mane priims grupės draugai. Bet jie buvo labai tolerantiški, nepajutau įtampos, negirdėjau apkalbų, kad esu septyniolika metų vyresnė už bendrakursius. Vaikinai neužmiršdavo praleisti pirmos einant pro duris, merginos kreipdavosi gyvenimiško patarimo, o mokytis sekėsi.
Dekoratyvinio apželdinimo verslo darbuotojos specialybė patraukli dėl daugelio dalykų. Galima pakeliauti, užsienyje atlikti praktiką, dalyvauti konkursuose. Pirmaisiais mokslo metais ne kartą atsisakiau vykti į kūrybinius konkursus, motyvuodama šeimos rūpesčiais, bet laikui bėgant įsidrąsinau ir nugalėjau savo nepasitikėjimą. Labai palaikė ir padrąsino grupės auklėtoja ir specialybės mokytoja Rima Skirvainienė. Pirmoji didelė sėkmė mane aplankė konkurse ,,Žemės vaikai 2014“, kuriame laimėjau antrąją vietą. Įspūdingiausias ir įsimintiniausias floristų konkursas vyko 2014 metų vasarą Taline. Apie šį renginį įspūdžiai neišblėsę iki šiol.
Sėkmingai baigiau antrą kursą, išlaikiau brandos egzaminus ir pradėjau ieškoti vietos praktikai atlikti arba nuolatinio darbo. Išsiunčiau daugybę gyvenimo aprašymų, skaičiau skelbimus su darbo pasiūlymais, kalbėdavausi su darbdaviais ir pagaliau pavyko – įsidarbinau viename gėlių salone Joniškyje. Esu dėkinga salono direktorei ne tik už pasitikėjimą ir galimybę tobulinti floristės įgūdžius, bet ir už galimybę mokytis ir dirbti. Sunku buvo viską suderinti neapleidžiant namų, darbo ir mokslo, bet save raminau, kad tai paskutiniai mokslo metai ir paskui bus kur kas lengviau.
Esu dėkinga Joniškio žemės ūkio mokyklos mokytojų kolektyvui už pagalbą ir supratingumą po ilgos pertraukos siekiant vidurinio išsilavinimo. Mokymasis ir darbas ugdė mano savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, plėtė akiratį. Nugalėjusi didelius sunkumus svajoju apie tolimesnes studijas, nes tik mokydamasis žmogus tobulėja ir tampa visaverte asmenybe.
Reda Aukselienė
Joniškio ŽŪM, 9G grupė