Ką profesinėje mokykloje pametė garsus krepšininkas?

     Kas nepažįsta, nežino garsios Andriaus Šležo pavardės? Tai ryškiausias mūsų krašto krepšinio aikštės galiūnas, visomis prasmėmis užaugęs Joniškyje, ne vieną sezoną žaidęs Lietuvos krepšinio lygoje, net keturis sezonus Eurolygoje, Nacionalinėje krepšinio lygoje. Jo karjera įspūdinga – nuo Joniškio „Žiemgalos“ iki  Vilniaus „Lietuvos Ryto“… Nuo LKF taurės laimėtojo iki  LKL, NEBL, BBL čempiono ir LKL finalo serijos naudingiausio žaidėjo, Čempionų taurės Šiaurės konferencijos vicečempiono.

     Vasario 4-ąją 46-ąjį gimtadienį atšventęs Andrius Šležas šiandien – Vilniaus krepšinio mokyklos krepšinio treneris, kurio treniruojama 2003 metais  gimusių jaunių komanda respublikinėse finalinėse varžybose visada  kovoja tik dėl aukščiausių vietų. Tačiau nedaug kas žino, kad  Žiemgalos krepšinio ąžuolas (ūgis 200 cm) turi ir elektriko diplomą, įteiktą 1994 metais Joniškio žemės ūkio mokykloje. Garsus krepšininkas savo įspūdingoje karjeroje apgailestauja tik dėl vieno – kad tuo metu pro pirštus žiūrėjo į mokslą, laiką profesinėje mokykloje praleido vėjais, maištavo. Šiandien Andrius elektros lemputę  pasikeisti ir moka, ir gali. Bet, su šeima gyvenantis nuosavame name Vilniaus priemiestyje, gamtos apsuptyje, šiandien džiaugtųsi, jei apie elektrą suprastų daugiau. Tačiau Joniškio žemės ūkio mokykla su reikliais pedagogais be jokios abejonės prisidėjo prie to, koks jis šiandien didelis, žinomas ir gerbiamas žmogus.

 

Buvęs Lietuvos rinktinės puolėjas – užimtas treneris

 

– Paskutinis aktyvaus krepšinio sezonas Tavo karjeroje buvo 2013–2014 metais, kai atstovavai „Trakų“ komandai. Aktyvi krepšininko karjera baigta. Kiek Tavo gyvenime šiandien likę to puikaus žaidimo?

– Dabar retai kada, kaip mėgėjas, išbėgu į aikštelę. Kviečia veteranai, tačiau aš nepasirašau. Tiesiog per didelis užimtumas. Veteranai treniruojasi ir ryngtyniauja dabar jau kone naktimis. O aš ramaus poilsio, gero miego jau nė už ką, net krepšinį, nekeisčiau.  Man net krepšinio rungtynes labiau patinka žiūrėti namuose,  per televizorių. Į salę , kaip žiūrovas, nueinu, nors net  turiu  man skirtą vietą, tačiau ne tas – būtinai ką nors praleisi, nepamatysi. Todėl mėgstu krepšinio varžybas žiūrėti namuose  per televizorių, kai rungtynių eigą  komentatorius aptaria.

Prieš karjeros pabaigą  Šiaulių Universitete įgijau  edukologijos kartu su kūno kultūra mokslų bakalauro  mokslo laipsnį. Žodžiu, pradinių klasių ir sporto mokytojas. Visada dar iki šiol kirba mintis susirasti  antrą darbą – kūno kultūros mokytojo vietą kokioje, pavyzdžiui, sostinės mokykloje.

Vilniaus krepšinio mokykloje treniruoju 2003 metų gimusių berniukų jaunių ir dvi berniukų, gimusių 2008 metais, komandas. Kreipšinį šiandien pats žaidžiu tiek, kiek to reikia treniruočių metu. Net neturiu laiko aplankyti Joniškyje gyvenančių tėvų, uošvių – sezono metu per savaitę neturiu nė vienos laisvos dienos. Paprastomis dienomis treniruotės nuo ryto iki vakaro, savaitgaliais – varžybos.  Savo laiku, kaip krepšininkas, išvažinėjau visą Pasaulį, Europą, dabar, kaip krepšinio treneris, naršau po Lietuvą, visus miestelius jau pažįstu.

– Aktyvaus krepšinio nebežaidi, bet turbūt vis dar sergi… Už ką?

– Aš lieku ištikimas „Lietuvos Rytui“. Nors iš tų laikų, kai buvau šios komandos puolėju, praktiškai nieko nelikę. Nė vieno žaidėjo, nė vieno trenerio. Komandos pavadinimas, ir tas pasikeitė, dabar vadinasi Vilniaus „Rytu“. Nieko iš mano laikų (1999–2008 m.) nelikę, nebent salės vadovas, pirmutinis atrakinantis jos duris, paskutinis išjungiantis joje šviesas.

 

Būsimasis čempionas užaugo ir ant mokyklos skirtų pražangų

 

– Andriau, pats kadaise apsisprendei tapti elektriku?

– Ne. Nusprendėm su draugais. Po devintos klasės reikėjo apsispręsti – ar einam toliau į vidurinę, ar siekiam profesijos kokioje profesinėje mokykloje. Taip su draugais ir nutarėm stoti  mokytis į Joniškio žemės ūkio mokyklą – sakom, vienu metu ir specialybę  įgysim, ir vidurinę baigsim. Nenorėjom būti murzini, tepaluoti, tad, pagalvojom, kad elektriko profesija visai „švarus“ darbas. Taip visi penki draugeliai tada ir įstojom, visi vienoje grupėje mokėmės. Deja, šiandien nė vienas iš jų elektriku nedirba.

– Kas kaltas, kad nesusirinkai tų elektriko žinių, kurias galėjai, kurios dabar, gyvenant nuosavame name, labai praverstų?

–Tai kad mes neklausydavom mokytojų. Aišku, ir nesimokėm. Žinot, jaunuoliai maištininkai, įsivaizduodavom, kad mes esam kieti, tokia mūsų „chebra“… Nesuskaičiuojamą kartų esu vestas pas tuometinį direktorių Liudą Jonaitį „ant kilimėlio“. Per pamokas ir kortom pažaisdavom, ir prieš mokytojus paburbuliuodavom… Mane, patrakusį,  šventėse, diskotekose nuolat auklėjo ir spaudė už jaunimo ugdymą atsakingas S. Gasiūnas, vėliau – Liudmila Božidaj… Už elgesį, pražangas atimdavo stipendijas…  Pavaduotoja  manęs nepalikdavo  ramybėje ir per rusų kalbos pamokas – spausdavo mokytis, kviesdavo prie lentos.  Bet aš rasdavau būdų, kaip išsisukti. Kaip tik rusų kalbos pamoka, taip aš vairavimo instruktorių pasiprašau, kad  man būtų vairavimo pamoka… Dabar  taip nesielgčiau. Gaila vėjais paleisto laiko,  tos profesinės elektriko žinios dabar labai praverstų…

– Suprantu, kad ne be reikalo suolą trynei – bent jau vairuoti išmokai, vairuotojo pažymėjimą įgijai…

– O taip. Vairuoti  tikrai išmokau Joniškio žemės ūkio mokykloje. Paskutiniais, ketvirtais mokslo metais  į mokyklą jau atvažiuodavau su tėčio „Žiguliais“.

– Keista girdėti. Nes visada buvai minimas tarp geriausių – jau tada įvairiose varžybose atstovavai mokyklai.

– Turiu  užsispyrusį charakterį. Joniškio žemės ūkio mokykla kiekvieną moksleivį skatindavo. Net finansiškai. Už dalyvavimą bet kokio būrelio veikloje prie stipendijos pridėdavo, atrodo, po 2–3 rublius. Priedą prie stipendijos gaudavo ir klasės, grupės seniūnai, konkursų, olimpiadų dalyviai. Tai aš visur dalyvaudavau, nes  turėjau motyvą. Todėl visuose būreliuose, ne tik krepšinio, sportavau, kėliau ranką, pasisiūliau būti  klasės seniūnu, keldavau ranką ir mane  paimdavo į matematikos, fizikos, chemijos  konkursus, olimpiadas – atimtą stipendiją kažkaip reikėdavo susigrąžinti… Vadinasi,  galva nebuvo visai tuščia.

– Tai ar šiandien gali pasakyti, kad Joniškio žemės ūkio mokyklos pedagogai nors šiek tiek prisidėjo prie Tavo asmenybės, kokia ji šiandien yra, formavimo?

– Prisidėjo. Žinoma, kad prisidėjo. Viskas, ką pedagogai darė, kaip auklėjo, buvo teisinga.

 

Galingas šuolis:  Joniškis – Vilnius

 

– Vis tik prisimink, kokia Tavo krepšinio pasaulyje pradžia?

– Iki septintos klasės mokiausi  tuometinėje Joniškio trečiojoje vidurinėje. Ir mane, kaip gerą sportininką, pakvietė Panevėžio sporto mokykla-internatas, kur treniravausi, žaidžiau krepšinį ir lankiau vidurinę. Tačiau po dvejų metų, turbūt prieš 1990-uosius, ši sporto mokykla uždaryta, tapo eiline vidurine. Tada pagalvojau, kad man toliau mokytis paprastoje vidurinėje Panevėžyje nėra jokio tikslo. Grįžau į Joniškį, ėmiau lankyti sporto mokyklos krepšinio būrelį, kuriam vadovavo V. Padgurskis. Pradėjus mokytis Joniškio žemės ūkio mokykloje, pasitaikė puikus kūno kultūros mokytojas Paškevičius, krepšinio būrelyje – reiklusis treneris Br. Danta. Tuo metu Joniškis jau turėjo krepšinio komandą „Žiemgala“, žaidžiau ir aš su draugais, kai treniruoti buvo pakviestas Modestas Paulauskas. Va tada ir  pamatėm, kas yra krūviai, kas yra žaisti krepšinį pas Paulauską:  anksti ryte, kol neprasidėjusios pamokos  buvusioje  1-oje vidurinėje, treniruotė, popiet – treniruotė. Mano  draugai nuo tokio krūvio ir išsižergė, o aš kažkaip išsilaikiau. Tada jau sulaukiau dėmesio ir iš Šiaulių klubo – jau pirmaisiais metais  buvo aukštesnis laiptelis mano, kaip krepšininko, karjeroje. Po to M. Paulauską pasikvietė „Lietuvos Rytas“, o jis pasivadino kartu važiuoti ir mane. Taip „Lietuvos Ryto“ klubo  puolėjo pozicijoje užsižaidžiau 10 metų.

 

Išdavikė joniškietiška šnekta

 

– Tik artimiausi draugai žino, kas Tavo šeima, kad Tavo žmona Vaida irgi joniškietė… Papasakok, pristatyk.

– Su žmona jau daug metų anksčiau esame taip sutarę, kad niekur viešumoje savo šeimos nerodysiu. Tas susitarimas, kuriam jau 23 metai, tebegalioja. Taip, mano žmona joniškietė. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti. Na taip, turime dvi dukras. Vyresniajai jau 23-eji, jaunėlei – 14-lika. Aš retsykiais  joms primenu savo istoriją, aiškinu, kaip svarbu mokytis, siekti žinių, nuo kurių priklausys jų pačių ateitis.

– Protingi  šios kartos vaikai. Labai žingeidūs, motyvuoti…

– Gal ir taip. Bet mano kartos jaunimas buvo labiau ištvermingesnis, ne kokie moliūgai…

– Kadangi aktyviai krepšinio nebežaidi, tai gal šią dėkingą žiemą bent išbandei slides?

– Mano dienotvarkėje fiziniai pratimai  kasdien, kiekvieną rytą  su krepšinio mokyklos moksleiviais  per nuotolinę treniruotę. Anksčiau laisvalaikiu labai mėgau tenisą, dabar tas pomėgis liko tik pasitaikius progai. O  slidinėjimas man labai patinka. Bėda ta, kad  nerandu man reikalingų 48,5 dydžio slidžių batų. Vos prieš kelis metus vargais negalais  nusipirkau kalnų  slidžių batus. Tai labai smagu pasivažinėti  ir užsienio kalnuose, ir Druskininkuose, ar Vilniaus Liepkalnyje… Dar mėgstu žvejoti. Tiesa, įspūdingais laimikiais dar negalėčiau pasigirti, tačiau  Ignalinos rajono ežere  su plūdine meškere ungurį tikrai pagavau…

– Jau seniai esi vilnietis. Ir turbūt jau niekam nebėra reikalo prisistatyti, kad esi iš Joniškio…

– Daug kas ir taip žino, kad esu būtent iš Joniškio. Kita dalis draugų šiandien, ko gero, tikrai neatsakytų, iš kur aš kilęs. Tačiau tikrai žino, kad ne iš Vilniaus. Mane  mano joniškietiška šnekta išduoda, taip ir neišmokau, neprisitaikiau prie vilnietiškos. Aš ir nesistengiu taikytis, esu  tuo, kuo noriu būti. Tada manęs klausia, iš kur esu kilęs… Sakau, iš Joniškio… Tada  kitas klausimas – kur tas Joniškis? Matai, Joniškį dar turi ir Molėtai… Tada kažkas dar bando patikslinti, kad esu nuo Šiaulių. Įsiveliu į tikrus ginčus – ne, sakau, aš iš Joniškio…

Kalbino Lina Rudnickienė 

Publikaciją galima rasti :

SIDABRĖ Nr.15, 2021m. vasario 27d. (šeštadienis)  psl.1;  psl.5;  psl.7;

© 2021 Joniškio žemės ūkio mokykla | Rekomenduoja: Atradau.lt | Sprendimas: Elektroninės Vizijos