Kaip elektromonteris Linas tapo aktoriumi Barausku

     Klausimas, kuo būti užaugus, daugeliui skamba kaip retorinis, kol neiškyla profesijos pasirinkimo būtinybė. Atsakymai apie šeimos įtaką renkantis specialybę, meilę žemei arba menui, mokymo bazės patrauklumą šešiolikmečiui nelabai svarbūs. Kur kas daugiau motyvuoja, kad profesinėje mokykloje bus mokama stipendija, kuri leis pasijusti savarankiškesniam ir vyriškesniam, ypač kai gyveni mažame miestelyje pas mamą. Visai neblogai, kad valgykloje maistas pigus ir skanus, dar geriau gera kompanija. O kaip vis dėlto su specialybės pasirinkimu?

     Aktorius Linas Barauskas norėjo tapti ūkininku. Bent žinojo, kuo užsiima tikri ūkininkai. Bet priėmimo komisijoje dirbusi pavaduotoja ugdymui Liudmila Božidaj uždavė suktą klausimą: gal jaunuolis norėtų tapti elektromonteriu? Specialybės pavadinimas nuskambėjo solidžiai, užsienietiškai, nors būsimasis elektromonteris supratimo neturėjo apie pasiūlytą specialybę. Bet pasirinko mokytis būtent šios. Ir išmoko, kaip įkalti vinį į medį elektros lempute – tai dėmesio vertas triukas, mokytojo perduotas iš kartos į kartą. Nors Linas Barauskas teigia, kad mokykloje mokė gerai, bet su specialybe baigus mokyklą jokių ryšių nebeliko. Linas tapo aktoriumi ir sėkmingai dirbo ne viename teatre, kūrė įsimintinus personažus, vedė renginius, grojo, dainavo – galima sakyti, mėgavosi tuo, ką duoda mėgstama veikla. O prisiminimai apie Joniškio žemės ūkio mokyklą tapo vienu dideliu prisiminimu apie nepamirštamą gyvenimo etapą.

     Kokios savybės nulemia, kad žmogų aplanko sėkmė jo pasirinktoje veikloje? Pirmiausia tikslo turėjimas ir sugebėjimas jo siekti. Dar būtina suvokti, kam esi gabus iš tikrųjų, kaip dabar dažnai sakoma, kokia buvo vaikystės svajonė. Vaikai – nesugadinti gyvenimo žmonės. Jie geriausiai pajaučia savo tikrąją prigimtį, žino savo kelią, gali juo eiti, jei tik nežlugdo aplinka. Taigi, Lino Barausko svajonė apie aktorystę augo kartu su juo. Elektros laidų vedžiojimas, skydelių tvirtinimas, elektros lempučių keitimas buvo dalykai, kurių išmoko, bet įgytomis profesinėmis žiniomis taip ir nepasinaudojo. Ar gailisi dėl to? Žinoma, kad ne. Nors Linui nelengva ir šiandien pasakyti, kokiais savo asmenybės bruožais didžiuojasi. Žmona juokauja, kad vyras niekada ir iš nieko nedaro problemos, yra virtuvės virtuozas, beveik visada būna geros nuotaikos. Kartais gali dieną kitą patylėti. Linas pašmaikštaudamas sako, kad tyli todėl, nes nėra iš tų vyrų, kurie ,,duoda žmonai į galvą“.

      O aktoriaus darbas sunkus, bet mielas, verčia nuolat savęs ieškoti  naujose veiklose. Abu su žmona aktoriai daug dėmesio skiria darbui su vaikais. Sukurtas spektaklis ,,Sesutė Gerutė ir broliukas Nevaliukas“ jau parodytas ne vienoje respublikos mokykloje, o pjesė išleista atskira knyga. Jau paruošta vaikiškų dainų  kompaktinė plokštelė. Tai darbo vaisiai, kuriais didžiuojasi aktorių šeima. Jiems keistai atrodo užsienio lietuviai, kurie dejuoja dėl didelių nuomos kainų, menko uždarbio. Linas teigia, kad visi gali užsidirbti pinigų užsienyje, bet gal geriau pasistengti sukurti ką nors čia, Lietuvoje? Todėl patarimas jaunimui – nebūkite abejingi mokslui. Jokių planų nereikia atidėlioti rytojui, nes kuo anksčiau pradėsi juos įgyvendinti, tuo didesnė tikimybė, kad pasiseks.

Užrašė Nijolė Vaičiulytė-Mykolaitienė

Nuotraukos iš Lino asmeninio albumo

Publikaciją galima rasti :  Sidabrė Nr.7 2021 m. sausio  mėn.27 d. ,5 psl.

 

© 2021 Joniškio žemės ūkio mokykla | Rekomenduoja: Atradau.lt | Sprendimas: Elektroninės Vizijos