Šį kartą kalendorius lėmė, jog meile dvelkianti diena – vasario 14 – buvo sekmadienis. Likus keletui dienų iki tikrosios Valentino mokykloje buvo minima įsimylėjėlių diena.
Iš kur kilo šv. Valentino šventė? Galvojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, kad šeimos vyras negali būti geras karys, nes jam svarbesnė jo šeima. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. Klaudijus II-asis, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė ir nubaudė mirties bausme. Valentinas mirė vasario 14 dieną. Po kurio laiko Valentinas paskelbtas šventuoju.
Taip pat vasario 14-osios šventė gali būti susijusi ir su senąja Romos švente – Luperkalijomis. Pagal to meto kalendorių vasaris buvo pavasario pradžia, o Luperkalijos – pavasario ir meilės šventė. Senovės Romoje jaunų vaikinų ir merginų gyvenimas buvo griežtai atskirtas, tačiau šios šventės metu senas paprotys leido susipažinti ir susidraugauti poroms. Luperkalijų išvakarėse vykdavo „Meilės loterijos“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Kiekvienas jaunuolis traukdavo po vieną lapelį su vardu ir tapdavo tos merginos jaunikiu šventės metu, o kartais – ir visiems metams ar net gyvenimui.
Vasario 11 – 12 dienomis mokiniai ir mokytojai buvo kviečiami įsiamžinti Valentino foto studijoje – tam mokiniai iš ryškių raudonų balionų sukūrė didžiulę širdį. Mokyklos bendruomenės nariai širdelėmis nuklijuotame stende rašė meilės linkėjimus, o raštelius su tikrais meilės prisipažinimais metė į Valentino pašto dėžutę. Meilės laiškų paštininkas turėjo ką veikti – laiškus skubėjo išdalinti dar prieš tikrąją Valentino dieną.
JŽŪM informacija i rnuotraukos