Pulkininkas leitenantas be išskaičiavimo

    Ėjo 1993-ieji jaunos ir atkurtos laisvos Lietuvos metai. Joniškietis Vytautas Gudas dar neturėjo nė 16-likos, kai draugų pakviestas, užsuko į tuometinį rajono Teritorinės gynybos štabą – paaugliams, ypač berniukams, visada įdomu ne pažaisti, o pačiupinėti kažką panašaus į tikrą karą, būti didesniems, vyriškesniems, nei iš tikro yra.

     Vytauto, kad ir nepilnamečio, tada niekas iš štabo neišvarė, neliepė ateiti metais vėliau – akylai saugojo kaip savo akies vyzdį ir leido su vyresniais draugais dalyvauti  žygiuose, išgyvenimo pamokose miškuose. Tuometinis rajono Teritorinės gynybos štabo viršininkas Identas Adomaitis, kuopos vadas Kęstutis Budrys buvo tie žmonės, skatinę, sudominę ir užvedę ant teisingo kelio ne vieną atkurtos Lietuvos jaunuolį.

     Praėjusį rugsėjį Vytautui Gudui sukako 45-eri. Ir jis vis dar savo gimtos šalies sargyboje. Šių metų sausio mėnesį Vytautas pažymėjo tarnybos Lietuvos kariuomenėje 25-metį. Tik jis jau seniai ne savanoris, o profesionalus kariškis – praėjusių metų liepą Krašto apsaugos ministerijoje surengtoje ceremonijoje jam įteiktas Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto laipsnis. 

Iš Tėvynės nieko nereikalavo, tik ją globojo

     Vytauto Gudo tarnyba Lietuvos kariuomenėje progresinė. Tarnaujant savanoriu jam buvo suteiktas grandinio laipsnis, o baigus mokslus Švedijoje – leitenanto laipsnis. Grįžęs po mokslų Švedijoje jaunas karininkas tarnavo būrio vadu Geležinio vilko, Žemaitijos brigadose. Vėliau ėjo instruktoriaus mokymo centre, kuopos vado, operacijų karininko, Karo akademijoje instruktoriaus taktikai pareigas. Užsitarnavęs majoro laipsnį Vytautas Gudas paskirtas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalioną  štabo viršininku. Šis batalionas ypatingas tuo, kad bataliono Garbės sargybos kariai reprezentuoja Lietuvos valstybę ir kariuomenę oficialiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.

      Mūsų kraštietis, pernai tapęs pulkininku leitenantu, šiandien yra Rukloje įsikūrusio Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko štabo viršininkas. Lietuvos karininkas tvirtas, kaip uola:

     – Niekada neabejojau savo pasirinkimu ir niekada dėl jo nepasigailėjau. Dėkingas likimui už teisingus žmones, sutiktus savo kelyje, – šiandien, Vasario 16-osios išvakarėse, sako mūsų kraštietis, pulkininkas leitenantas. 

     Vytauto paauglystės metais daug nereikėjo įkalbinėti ateiti ir užsiiminėti Joniškio savanorių kuopoje. Tiesiog užsiėmė ir darė tai, kas patiko.

     – Tuomet dar tik kūrėsi atkurtos Lietuvos kariuomenė. Berniukams ginklai visada patinka. O ir jų bei priemonių tada daug nebuvo. Štabas turėjo kelis sunkvežimius iki miško pratyboms nuvažiuoti. Visi tada norėjome būti laisvi, norėjome ginti savo jauną valstybę. Net ir mano amžiaus  paaugliai buvom tos laisvės motyvuoti – mokėmės iš idėjos. Kažkas kažkur kažką paskaitė, sužinojo – su visais dalindavosi, bendrai mokėmės. Tai dabar savanoriai skatinami finansiškai – už  dalyvavimą savaitgalio mokymuose mokamas vidutinis darbo užmokestis. O tada nieko nemokėjo. Bet motyvacija – saugoti, ginti – vis tiek buvo be galo, be krašto didelė. Aš pats per savo savanorystės Joniškio kuopoje metus turbūt esu tik porą kartų gavęs maistpinigių. Ir tik tada, kai buvome išsiųsti į kursus. Buvome kitokie – iš savo išlaisvintos Tėvynės nieko nereikalavom, tik ją globojom, – šiandien apie 30 metų senumo įvykius, tapusius istorija, kalba pulkininkas leitenantas Vytautas Gudas.      

Nuo grandinio iki leitenanto

     Jauna atkurta valstybė stojosi ant kojų. Augo, tvirtėjo ir jos kariuomenė bei  savanoriškos krašto apsaugos organizacijos. Jau ir Joniškio krašto apsaugos savanorių pajėgų kuopos jaunimas buvo kviečiamas karybos pasimokyti ne tik į rajono miškus, bet ir užsienyje. Vieni pasinaudojo galimybe išvažiuoti į karines pratybas Danijoje, o 1997 metais Vytautui nusišypsojo sėkmė su Joniškio savanoriais dalyvauti tarptautinėse pratybose Estijoje. O po to atsirado galimybė 2,5 metų išvažiuoti profesinės karybos pasimokyti į Švediją. 

      Toks kvietimas-pasiūlymas buvo išplatintas per visą Lietuvos kariuomenę. Pagrindinis reikalavimas – anglų kalbos žinios. O Vytautas nesenai buvo baigęs Joniškio žemės ūkio mokyklą – ten puiki anglų kalbos mokytoja buvo, motyvavo mokytis anglų kalbą. Stipri mokytoja, stipri motyvacija – tai ir padėjo įgauti pranašumo dalyvaujant atrankoje. Būsimieji kariūnai buvo siunčiami testuoti anglų kalbos mokėjimo lygio į Lietuvos karo akademiją. Sekančiu etapu vyko į Latviją – mūsų sveikatą tikrino atvykusi švedų medikų komisija. Galiausiai grįžusius dar sykį patikrino Lietuvos medikai. Mokytis išvažiavo stipriausi.

     Pusmetis intensyvių švedų kalbos kursų ir porą metų karinių mokslų. Iš Lietuvos išvykę grandiniai namo po pustrečių metų grįžo profesionalios Lietuvos kariuomenės leitenantais. Lietuvos kariuomenei Vytauto įgytos švedų kalbos žinios pravertė ne kartą rengiant bendrus taktinius mokymus ar pratybas, bendradarbiaujant su šios šalies kariniais konsultantais.

Geriausias gyvenime pasirinkimas

     Pulkininkas leitenantas vėl pasikartoja, kad jo sėkmės istorijoje reikia dėkoti teisingiems žmonėms, sutiktiems gyvenimo kelyje. Kad ir tai anglų kalbos mokytojai. Būtų įdomu pamodeliuoti žmogaus gyvenimą, kas būtų, jeigu būtų… Ir kas būtų šiandien Vytautas, jei tada nebūtų pakankamai gerai mokėjęs anglų kalbos? Pulkininkas leitenantas pabrėžia: Joniškio žemės ūkio mokykloje visada buvo gera, griežta tvarka ir nuostabūs mokytojai. 

     Gudas mokslus Joniškio žemės ūkio mokykloje rinkosi dėl galimybės baigti vidurinę ir gauti brandos atestatą. O tuo metu tokia galimybė buvo suteikta tik būsimiesiems ūkininkams. Vytautas neturėjo nei perspektyvų, nei galimybių kada nors tapti ūkininku, su žeme taip pat nieko bendro neturėjo. Bet vidurinio mokslo baigimo diplomą norėjo turėti. Ir būtent ši mokykla šiandieniniam Lietuvos gynėjui tokią galimybę suteikė ir ugdė, pratino prie tvarkos, augino sportišką asmenybę.

     „Tai buvo geriausias mano pasirinkimas, kokį tik tuo metu galėjau rinktis. Kariuomenė, tarnyba yra ta institucija, kurioje moko tvarkos ir disciplinos, neduoda besiformuojančiai jauno žmogaus asmenybei nukrypti nuo teisingo kelio“, – apie geriausią savo pasirinkto gyvenimo posūkį šiandien pasakoja Vytautas Gudas.

Kiekvienas pilietis – savos Tėvynės karys

      Joniškio žemės ūkio mokykla pulkininko biografijoje – tik pradinis starto taškas. Bet sėkmingas. Nes po to sekė karo mokslai ne tik Švedijoje, bet ir personalo vadybos studijos Karo akademijoje, pusmetiniai anglų kalbos kursai, karininkų karjeros kursai ir dar vieni beveik metiniai karjeros kursai, kuriuos vedė karininkai, dėstytojai iš įvairių pasaulio šalių. Paskutinė Vytauto Gudo, kaip Lietuvos kariuomenės majoro, Alma mater – Tartu (Estija) Baltijos gynybos koledžas, kurį baigus įteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.   

     Profesionalios Lietuvos kariuomenės karininkai ir kariai tam ir yra, kad laikytųsi nuo Antikos laikų žinomo kario garbės kodekso: nepakelti ginklo be reikalo ir be garbės jo nenuleisti. Yra ir toks pasakymas: nori taikos, tada ruoškis karui. Tam Vytautas pašventė visą jauną savo gyvenimą.

      Pulkininkas leitenantas viliasi, kad visuomenė yra pakankamai sąmoninga bei pilietiška ir neužmirš tikrųjų vertybių, nenuvertins kiekvieno iš mūsų asmeninio indėlio ir ryšio su istorija bei šių dienų realybe.

     – Reikia suprasti, kad visa brandi visuomenė turi mokytis ginti Tėvynę. Kiekvienas valstybės pilietis yra savo Tėvynės karys. Nes grėsmės atveju profesionalios kariuomenės neužteks. Jei visuomenė nori gilinti žinias ir įgyti praktikos, ką daryti karo atveju, kaip ginti tėvynę, gali prisijungti prie bendrų Lietuvos pastangų įvairiomis formomis – savanoriška tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose, Šaulių sąjungoje, savanoriška NPPKT (nuolatinė privalomoji karo tarnyba) ir kt. Nereikia įsivaizduoti, kad tai organizacijos tik jauniems. Kai tėvynė pavojuje, kiekvieno piliečio kad ir mažas indėlis reikšmingas ginant mūsų visų laisvę ir nepriklausomybę, – Vasario 16-osios išvakarėse tokią žinutę siunčia kraštiečiams pulkininkas-leitenantas Vytautas Gudas. 

Informaciją parengė Lina Rudnickienė

Nuotraukos A. Pledžio ir asmeninio V. Gudo albumo

Publikaciją skaitykite laikraštyje Joniškio miestui ir rajonui „Sidabrė“ 2023 m. vasario 14 d. Nr. 68.