Rugsėjo pabaigoje Joniškio žemės ūkio mokykloje buvo minima Santarvės diena, kuri jau tapo mokykloje tradicija. Prieš 5 metus Santarvės fondo prezidentas Julius Kazėnas mokyklos bendruomenę paskelbė pirmuoju Santarvės fondo kolektyvu bei padovanojo fondo vėliavą. O tai įpareigoja tęsti tradicijas ir laikytis santarvės idėjos – skleisti draugiškumą, supratingumą, vienas kito palaikymą, taip kartu kovojant su smurtu ir patyčiomis.
Lietuvoje santarvės idėjai puoselėti buvo įsteigtas Santarvės fondas – visuomeninė labdaros organizacija, kurios tikslas – viešinti, kaupti ir remti asmenų bei kolektyvų veiklą, kuria vienijama tauta (mokslo, kultūros meno ir kitose visuomeninės kūrybos srityse). Nuo 1994 metų Fondas jau įvykdė daug tarptautinių renginių, organizavo delegacijas ir išvykas į užsienio šalis, kur buvo siekiama, kad įvairių tautų žmonės susipažintų ir tolerantiškai bendrautų.
Aukščiausias įvertinimas, kurį Fondas skiria už darbus santarvės labui yra ordinas Pro augenda concordia – ,,Už santarvės puoselėjimą“. Santarvės ordinas kasmet skiriamas asmeniui ar asmenų kolektyvui už tautą ir visuomenę vienijančią reikšmingą veiklą. Santarvės fondo valdybos narys yra ir mūsų mokyklos direktorius Liudas Jonaitis.
Santarvės dienos minėjimo šventėje mokyklos direktorius L. Jonaitis su pirmo kurso mokiniais pasidalijo įspūdžiais apie Santarvės fondo veiklą bei pristatė svečią – kunigą, brolį jėzuitą Eugenijų Markovą, Kauno jėzuitų gimnazijos pavaduotoją ugdymui. Įdomus sutapimas, kad brolis jėzuitas 1997 metais baigė Joniškio žemės ūkio mokyklą.
Brolis Eugenijus trejus gyvenimo metus praleido Afrikoje, Nairobyje (Kenijoje). Ten studijavo teologiją ir dirbo vietos mokyklose, tad buvo labai įdomu klausytis jo prisiminimų, įstrigusių jausmų iš mums tolimo žemyno. Galėjome pačiupinėti Masajų genties apdarą ar iš nusidėvėjusių padangų pagamintus sandalus, kuriuos dėvi neturtingieji.
Afrikoje išsilavinimas yra sunkiai pasiekiamas, nes vaikams nuo 5-6 metų tenka dirbti bei padėti tėvams išlaikyti šeimą. O įsigyti mokyklinę uniformą daugeliui Afrikoje gyvenančių vaikų –neįmanoma svajonė. Sunku lyginti tokias skirtingas valstybes bei kultūras, tačiau mes, lietuviai galime iš afrikiečių pasimokyti: tai – noro siekti daugiau, pamatyti, sužinoti, padaryti, sukonstruoti. Tegu tai būna tik nedidelis dviratis-žaislas iš vielos bei Coca-colos kamštelių, tačiau jis simbolizuoja, kad viskas yra įmanoma, jeigu tik labai nori.
Renginio pabaigoje visi susikabinę rankomis kartojome Santarvės priesaikos žodžius, po kuriais vėliau grupėse pasirašėme. Galbūt daugumai pirmakursių tai buvo pirmoji priesaika jų gyvenime, kuri įpareigojo gyventi sutarime, tolerancijoje su savo draugais, mokytojais, mokyklos bendruomene.
Informaciją parengė soc. pedagoge Vaida Gendvilaitė-Petrošienė
Nuotraukos Vaidos Baltaragytės
