Svajonė išsipildė po dvidešimties metų

Buvo saulėta priešpaskutinė balandžio mėnesio savaitė, Joniškio žemės ūkio mokykloje tądien buvo didelis sujudimas – kaip sakoma, krutėjo net akmuo, nes visi – ir mokytojai, ir mokiniai – su grėbliais ir šluotomis dalyvavo aplinkos švarinimosi akcijoje „Darom“. O čia, žiū, takeliu beateinąs kariškis su gėlių puokšte rankose.

Pirmoji stabtelėjo ir svečią pasitiko Staselė Stulginskienė – gal palydėti, gal ko ieško? Čia ir susipažįsta: Tomas Vaišvila, Karaliaus Mindaugo husarų bataliono trečiosios mechanizuotos pėstininkų kuopos valdymo grupės ginkluotės priežiūros specialistas. Pasisakė, kad jaunas kariškis ieško … savo buvusios auklėtojos, lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Redos Sinkevičienės. Po 20 metų sugrįžo tam, kad padėkotų jai už tai, kad pirmiausia užaugino žmogų.

Kariškis pažadėjo grįžti

– Tai buvo mano svajonių svajonė – būtent vilkint paradinę kariškio uniforma ateiti ir padėkoti savo auklėtojai. Tokį vaizdą pro antrojo mokyklos aukšto langą per pertrauką pats mačiau prieš kokį 20 metų, kai pats čia mokiausi. Tuo pačiu takeliu, kokiu aš atėjau dabar, irgi ėjo karinę uniformą vilkintis jaunas vyras su gėlių puokšte. Greit pasklido kalbos, kad jis atėjo pasveikinti savo auklėtojos. Man tada pasirodė labai gražu, jautru, tad ir pats užsisvajojau kada nors tą patį pakartoti – į mane užauginusią mokyklą sugrįžti vilkint kariškio uniformą su gėlių puokšte. Kaip matot, mano svajonei virsti realybe prireikė dviejų dešimtmečių. Nors Lietuvos kariuomenėje tarnauju nuo 2010 metų, tačiau tik šiemet gavau paradinę uniformą, – „Sidabrei“ pasakoja buvęs Joniškio žemės ūkio mokyklos auklėtinis, kariškis Tomas Vaišvila, kilęs iš Maldenių kaimo.

Anksti su broliu neteko mamos, buvo per jauni, kad galėtų augti savarankiškai, artimo žmogaus sielos šalia labai trūko. Tačiau būsimų žemės ūkio verslo darbuotojų programos studentų auklėtoja Reda Sinkevičienė realiai bent jau Tomui atstojo viską. „Man svarbus buvo jos žodis, nuomonė, jos pastabos, ir pamokos man daug reiškė. Tai yra pedagogė, į kurią norėjau lygiuotis, būti į ją panašus. Tiesą pasakius, Mokytoja visada buvo pasitempusi, labai disciplinuota. Tos savybės mane žavėjo, – šiandien sako profesionalus kariškis, Lietuvos gynėjas Tomas Vaišvila, primygtinai prašydamas straipsnyje paminėti, kad jis nuoširdžiai su 35-uoju jubiliejumi sveikina Joniškio žemės ūkio mokyklą, kurioje jo svajonei užaugo sparnai. Tomas beje pažadėjo, kad į savo brangią mokyklą su kariškio uniforma ir gėlių puokšte dar sugrįš – padėkoti direktorei Juventai Jurgelienei, šių metų pavasarį jį taip maloniai priėmusiai, mokyklą aprodžiusiai, papasakojusiai, leidusiai žvilgterėti į prisiminimų albumus.

Mokykla pranoko visus lūkesčius

Tomas Vaišvila visada norėjo gyvenime pasiekti daugiau, jam profesinio mokymo buvo per maža. Todėl, kai brolis įstojo mokytis į Joniškio žemės ūkio mokyklą, jis, baigęs Kalnelio pagrindinė mokyklą, nutarė pirmiausia toliau mokytis „Aušros“ gimnazijoje. „Tačiau realiai negalėjau prigyti – jaučiausi vienišas, draugų neradau, todėl po metų suvokiau, kad turbūt man čia ne vieta. Ilgai negalvojęs pasirinkau Joniškio žemės ūkio mokyklą, kurioje jau mokėsi brolis. Galvojau, ten visi vaikai iš kaimo, bus paprasčiau. Man nesvarbu buvo, kokią profesiją pasirinksiu, mano tikslas buvo pirmiausia įgyti vidurinį išsilavinimą, aktualu buvo ir tai, kad čia buvo galima įgyti vairuotojo pažymėjimą, tačiau šalia viso to čia gavau labai daug, pirmiausia supratimą, draugiškumą ir atjautą“, – prisimena jaunas kariškis, šiandien atsakingas už kuopos ginkluotę – jų priežiūrą, eksplotaciją, priskyrimą kariams, gedimų registravimą ir t. t.

Lietuvos kariuomenės kariškis šiandien dėkoja likimui už tokį pasirinkimą, dėl kurio niekada nepasigailėjo, tik džiaugėsi. Juk čia rado labai supratingus pedagogus. Tomas prisimena, kad pačiam ne sykį tekę stovėti pas pavaduotoją „ant kilimėlio“, tačiau šiandien disciplinuotas vyras sutinka, kad viskas buvo teisinga, kas buvo daroma siekiant užsibrėžto tikslo auginti žmogų.

Nuo dragūno iki husaro…

2003-ųjų metų vasarą laikydamas žemės ūkio verslo darbuotojo diplomą rankose Tomas Vaišvila tų pačių metų rudenį pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Nesislapstė užsienyje, nesimuliavo savo sveikata, o šią pareigą sutiko su džiugesiu: jei Tėvynė šaukia, reikia eiti. Metai tarnybos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione nepraėjo be pėdsakų. „Man realiai visa tarnyba patiko, nes ateidamas turėjau tikslą sutvirtėti, suvyriškėti. Iš Maldenių kaimo išėjau „gysla“, o grįžau tikrai raumeningu vyru, visi tą pastebėjo“, – pasakoja Tomas Vaišvila.

Vaikinas greit priprato prie griežtos dienotvarkės, po tarnybos kariuomenės gretose jau ir tąkart norėjo pasilikti. Tačiau matyt tuo metu buvo kadrų perteklius, nepakvietė… Tačiau dėl viso pikto Tomas kariuomenėje paliko savo prašymą…

Savęs visur ieškojo – penkerius metus dirbo reklamos gamybos įmonėje Vilniuje, prie didmiesčio nepritapęs grįžo į gimtuosius Maldenius – metus dirbo žemės ūkyje, po to metus apsaugos įmonėje, o po septynerių metų pertraukos sulaukė telefono skambučio iš Krašto apsaugos ministerijos, kvietimo stoti į profesionalių kariškių gretas, jei dar noras nepraėjęs…

O jis tikrai nebuvo praėjęs. Kad Tomas Lietuvos kariuomenės gretas papildė ne iš kokio nors išskaičiavimo, o iš tikro pašaukimo, rodo ir faktas, kad tais 2010-aisiais kariškiams mokamas atlyginimas kaip tik buvo smarkiai nukritęs ir kariuomenėje tuo metu radosi laisvų vietų. Taip dragūnas tapo husaru.

Tėvynė patikimose rankose

Štabo kuopa, sunkiosios ginkluotės kuopa, I mechanizuotoji pėstininkų kuopa, III mechanizuotoji pėstininkų kuopa, nuo eilinio iki vyresniojo seržanto – tokia vaikino iš Maldenių kaimo karjera Lietuvos kariuomenėje.

38-erių Tomas Vaišvila didžiuojasi savimi, kad gyvenime daug ką nuveikė,  viską pasiekė, apie ką svajojo.

Užimtam Tėvynės sargyba užimtam kariškiui laisvo laiko su šeima nedaug, turint omeny, kad nevienadienių apmokymų poligonuose, miškuose netrūksta, tad šeimai branginama kiekviena minutė.

Prakalbus apie dabartinę esamą ekstremalią situaciją, Tomas jaučiasi ramus ir užtikrintas: „Prisiekėme ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir kitaip jau nebus“.

Lina RUDNICKIENĖ

Nuotraukos iš asmeninio  Tomo Vaišvilos albumo

 

Publikaciją skaitykite  ,,Sidabrės‘‘ laikraštyje,skirtame  Joniškio miestui ir rajonui, Nr.41;

2022 m. gegužės 28 d. (šeštadienis);  1 – 7psl.