Svečiuose pas medžio drožėją Petrą Jonaitį: gyvenimas be kūrybos nuobodus

Jei sektume seną sakmę apie nepaprastą žmogų, gal net turintį ypatingų galių asmenį, nieko nestebintų, kad jis gyvena kaimo gale, kokioje apleistoje trobelėje apsuptas šimtamečių medžių, sulaukėjusių žolynų, supranta augalų ir gyvūnų kalbą, nors yra atsiskyrėlis. Bet sakmė nauja, ir nepaprastas žmogus maloniai šypsosi sveikindamasis su atvykėliais – Joniškio žemės ūkio mokyklos 20S grupės mokiniais, jaunuoliais, kurie mokosi apdailininko ir statybininko specialybės paslapčių ir atvyko į medžio darbų pamoką į Skilvionius pas Petrą Jonaitį, medžio drožėją. Tiesa, viskas, ko reikia išlaikyti paslaptį, yra: sodyba kaimo gale, trobesiai skendi obelų, vyšnių, kriaušių, jau spėjusių gerokai paaugti per dvidešimt metų, pavėsyje, akį glosto įvairiaspalviai darželio augalų žiedai, smalsiai iš už tvoros dairosi raibas gaidys ir kudakuoja vištos, bet neaploja šuo ir nematyti juodo katino. Tik pro praviras garažo duris sklinda rūgštokas medienos kvapas – meistras ką tik tekino ąžuolinį dirbinį ir tamsios pjuvenų dulkės dar tebesklando po patalpą, apšviestos smalsaus saulės spindulio.

Pamoka prasideda. Mokiniams įdomu, koks Petro Jonaičio kelias į kūrybą. Meistras juokauja, kad visada mėgo stovėti šalia meistraujančio tėvo, ne tik stovėti, bet ir dirbti kartu su juo – kur jau ten neišmoksi sukonstruoti uorės ar vežimo, pakalti geležies, kai prižiūri tėvas. O medienos kvapai gaubė ne tik sodybą ant Audruvės upelio kranto, bet ir visą kaimą – kolūkių laikais joje buvo didelė lentpjūvė. Bet staliumi Petras Jonaitis netapo. Šaltkalvis montuotojas, elektrikas, suvirintojas, vairuotojas, mechanizatorius – net pavydas ima klausantis, bet ir supratimas ateina, kad kaime privalai būti visų galų meistras, nežinia, ko kada gali prireikti, o pas kaimyną nebėgsi pagalbos prašyti – ne solidu. Taip ir naują sodybą patys su žmona Angelija kūrė ir puoselėjo, pritaikė savo reikmėms. Kieme sugulė akmenys iš Skilvionių laukų, radosi metalinės kompozicijos akmenėliais pražydusių gėlių, ilgi suoliukai, dekoratyvinės sienelės, kaip prisiminimas apie račiaus amatą pakibo ant grandinės vežimo ratas. Jauku ir tylu, labai tvarkinga – tai pastebi visi, o kad Petras Jonaitis yra pripažintas medžio drožėjas, net ne visi skilvioniečiai žino.

Troboje visas kambarys paskirtas dirbiniams saugoti. Turi būti nei per sausa, nei per drėgna, nereikia ir tiesioginių saulės spindulių. Puodynės, vazos, padėklai, šaukštai, samčiai, bokalai, dėžutės, peleninės, saldaininės… Uosiniai, ąžuoliniai, pušiniai, iš vinkšnos, iš juodalksnio, iš kaštono medienos… Dideli ir visai mažyčiai dirbinėliai, iš vientiso medžio ir iš smulkiausių detalių sukonstruoti, kelių medienos rūšių deriniai, suvarstyti, suklijuoti, išlenkti, išvirinti… Meistras nesustodamas pasakoja apie pritaikytas technologijas, prisimena kiekvieno kūrinio istoriją, atkreipia dėmesį į apdailą ir spalvą. Iš tolo atrodo, kad daiktai ne mediniai, o moliniai ar net metaliniai – įvaldytas apdailos menas stebina, mediena glotni ir švelni, blizganti. Vis kitokia spalva, rievių raštai. O žmona Angelija kalba apie begalinį kruopštumą, užsispyrimą, bemieges naktis prie paties sukonstruotų medžio apdirbimo staklių – tai nematomas kūrėjo gyvenimas, atsiskyrimas, nes meistrą giria tik jo darbas. Tai tikrai teisinga mintis, jeigu kalbama apie Petro Jonaičio kūrybą.

Bet kūriniais galima ir pašmaikštauti. Ant komodos padėtas didžiulis batas su visa šiuolaikine apdaila, iš stalčiaus traukiama kabinamoji spyna ir raktas jai rakinti, beveik šypsosi lentynoje dvi žuvys, verpimo ratelis pakuloms ar šilkams verpti… Visko gyvenime reikia, net ir, atrodytų, buityje netinkamų panaudoti daiktų, kurie atskleidžia kūrėjo fantaziją, jo santykį su pasauliu ir savimi.

Sudūzgia tekinimo staklės. Meistras rodo, kaip tekinamas medienos vidus, pasakoja, kokius kaltus yra pasigaminęs. Nėra Petro Jonaičio dirbtuvėse jokios modernios įrangos, bet pagaminti galima viską, kas didelius pinigus kainuotų. Meistras sakosi, kad savo gaminių nepardavinėja, tik dovanoja artimiems žmonėms, vieną kitą daiktą išdrožia pagal specialų užsakymą. Aišku, tai neatitinka šiuolaikinio jaunimo požiūrio į pinigus, bet tikriausiai ne viską reikia pirkti ar parduoti – kūryba gyvuoja pati savaime, komercija, galimas dalykas, naikina individualumą ir pačią kūrybos prigimtį.

Mokinių klausinėjamas apie kasdieninius darbus, Petras Jonaitis vedasi būsimus statybininkus prie paskutinio ,,ūkiško“ darbo – iš tašytų akmenų sumūrytos sienelės nuo šiaurės vėjų. Ant barokinio lango nišos puikuojasi ranka – rodyklė su apverčiamu užrašu „Mokamai – nemokamai“. Tai prajuokina jaunuolius. Šią gyvenimo ir kūrybos pamoką jie gavo nemokamai iš žmogaus, visa širdimi tikinčio, kad dirbantis ir kuriantis žmogus yra gražus, kad kūryba užpildo gyvenimo tuštumą, gelbsti sunkiomis akimirkomis.

Iš kiemo išeinant pavasarinis vėjas taršo plaukus. Šeimininkas kiekvienam tiesia pernykščio derliaus obuolį – jie atrodo ką tik nuskinti, nors jau gegužės pabaiga. Pro praviras garažo duris sklinda medienos kvapas. Meistras pažada rudenį savo darbus atvežti į parodą Žemės ūkio mokykloje ir kviečia apsilankyti savo sodyboje, jei tik kam nors įdomi jo kūryba. Iš tikrųjų paskutinės kaimo trobos paslaptis išlieka: kuriantis žmogus yra ypatingas žmogus ir niekas nežino, kuo nustebins atvykėlį. Pradėta tėvų sodyboje po šimtamečiu ąžuolu viename Audruvės upelio krante sakmė apie kūrėją tęsiama kitoje jo pusėje.

Informacija ir nuotraukos Nijolės Vaičiulytės – Mykolaitienės

© 2019 Joniškio žemės ūkio mokykla | Rekomenduoja: Atradau.lt | Sprendimas: Elektroninės Vizijos