UAB „Idavang Kepaliai“ aplinkos inžinierė Danutė Petraitytė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro doktorantė, tris metus Joniškėlio bandymų stotyje atliko bandymus, kaip kinta grūdų cheminė sudėtis, technologinės savybės ir dirvožemio kokybė taikant skirtingas tręšimo sistemas. Bandymai atlikti, teliko juos aprašyti ir rudenį Danutę sveikinsime su žemės ūkio mokslų daktarės laipsniu. Moteris juokiasi: „Su tuo laipsniu yra taip pat, kaip ūkininkui su derliumi: dar tik viskas pasėta, auga, dar reikės nupjauti“.
Inovacijos kovai su mėšlo kvapais – ir Danutės pasiekimas
Į bendrovę, kuri anksčiau vadinosi „Sidabra“, dabar – „Idavang Kepaliai“, Danutė Petraitytė atėjo dirbti dar Šiaulių universitete siekdama ekologijos ir aplinkosaugos bakalauro laipsnio. Iš pradžių šioje įmonėje atliko praktiką, o po jos pakviesta čia ir pasilikti.
Jauna moteris su artimųjų pagalba ir dirbo, ir mokėsi, ir vaikus augino. Ir bakalauro mokslus baigė, savo mokslų baigiamuoju darbu ekologiškai įvertinusi mėšlo tvarkymą. Dar po nedidelės pertraukos Danutė tame pačiame Šiaulių universitete tapo magistre, išnagrinėjusi visas įmanomas to meto priemones, kaip įmanoma aplink tokius kompleksus, kaip „Idavang Kepaliai“ sumažinti ore tvyrančius mėšlo, srutų kvapus. Ir Danutei sekėsi – „Idavang Kepaliai“ administracija visada palankiai vertino jaunos moters siekį mokytis, domėtis naujomis technologijomis ir nuolat skatino tas priemones imti ir efektyviai pritaikyti šalia Joniškio esančiame komplekse, nes investicijos į inovatyvius aplinkosaugos sprendimus – strateginė įmonės kryptis. Todėl už tai, kad įmonė investavo 800 tūkst. Eur į kvapą naikinančių biofiltrų diegimą, o iš viso į pažangias technologijas iki 2023 metų įmonės strategijoje numatyta investuoti 25 mln. Eur – po 5 mln. Eur per metus, yra ir Danutės mokslų dėka. Pati „Idavang Kepaliai“ aplinkosaugos inžinierė pasakys, kad gyvenimas vietoje nestovi, visą laiką vyksta progresas ir geroms priemonėms kasdien randasi dar geresni jų pakaitalai, todėl svarbiausia čia yra geranoriškai didelėms investicijoms vardan visuomenės gerovės nusiteikę bendrovės savininkai ir administracija. Be jų ir Danutė savo mokslų neturėtų kur praktiškai pritaikyti. „Mano gyvenimo kely pasitaikė tik puikūs žmonės, nuostabūs darbdaviai, nežiūrint, kur dirbau, kokias pareigas užėmiau. Tokio darbdavio, kaip „Idavang Kepaliai“, galima tik sau pačiai pavydėti: geras ir laiku mokamas darbo užmokestis, maitinimas darbo vietoje, visada domisi, ko trūkstu, kokios pagalbos reikia, nuolat skatina eksperimentams, nesvarbu, kokius rezultatus begautume. Juk svarbu, ne ką savo bandymais gausime, bet užtat sužinosime, kaip tai veikia“, – atvirai apie palankią aplinką asmeniniam tobulėjimui, kurį rado šalia miesto įsikūrusioje įmonejė, pasakoja Danutė Petraitytė.
Karjerai įkvėpė Joniškio žemės ūkio mokyklos mokytojai
Ekologijos ir aplinkosaugos bakalaurė, magistrė, o dabar praktiškai be 5 minučių ir žemės ūkio mokslų daktarė – įspūdinga visada užimtos moters karjera.
Bet ji prasidėjo … Joniškio žemės ūkio mokykloje. 1991 metais Danutė, užaugusi Beržininkų kaime, lankiusi tuometinę 3-ąją vidurinę (dabar – Mato Slančiausko progimnazija), niekur nenorėjo išvažiuoti iš Joniškio – ji pati prisipažįsta buvusi „namų vaiku“. O Joniškyje tik viena profesinė mokykla, tad teko rinktis iš tų profesijų, kokios buvo siūlomos. Danutė Petraitytė pasirinko jaunosios ūkininkės studijas, nors apie nuosavą ūkį nesvajojo, o ir tėveliai iš mažažemių, teturėję iki 3 ha sklypą… „Ateities nemodeliavau. Tiesiog rinkausi tą profesiją, kuri arčiau žemės – man visada patiko žemė ir joje augantys augalai. Ir tikrai neplanavau, koks bus kitas mano laiptelis karjeroje. Tas perėjimas į Joniškio žemės ūkio mokyklą man išėjo į naudą: iškart saugiai pasijaučiau, nes beveik visus pažįsti. Ir visi iškart suaugom: vidurinėse mokyklose mus laikė vaikais, o čia visai kitas pedagogų požiūris į tave – kaip į suaugusį žmogų, individualybę, asmenybę, kuri pati turi priimti sprendimą ir kartu atsakomybę. Tas pedagogų pasitikėjimas mumis leido ieškoti ir daryti tai, kas įdomu, o ne vien tai, ką reikia. Visą gyvenimą širdyje nešiosiuos puikiausius ir draugiškus mokytojus: lietuvių kalbos mokytoją Viliją Bartašienę, Emiliją Ivanovą, Dainą Rudienę, Adolfą Paškevičių, pavaduotoją Liudmilą Božidaj ir daugelį kitų. Jaučiuosi šiai mokyklai skolinga, norisi palaikyti, todėl visada su malonumu rengiame pristatymus apie darbą „Idavang Kepaliai“, visada stengiuosi tarpininkauti, kad bendrovėje, kurioje pati dirbu, praktikai ar darbui būtų priimti būtent Joniškio žemės ūkio moksleiviai – su jais jaučiu ypatingą, tarsi giminišką, ryšį. Man svarbu, kad jauni žmonės neskubėtų į užsienį, negadintų savo sveikatos toli nuo tėvynės, stengiuosi visur ir visada akcentuoti, kokios puikios darbo sąlygos yra ir šalia Joniškio esančioje įmonėje, kur ir darbo užmokestis adekvatus, ir kitos privilegijos “, – Danutė Petraitytė turi tik geriausius ir gražiausius atsiliepimus apie mokyklą, kurioje startavo pati, kaip būsima žemės ūkio mokslų daktarė.
Moteris, kuri ir mėšlą reabilituoja, ir žmogų gina
Aplinkosaugos inžinierės, būsimos žemės ūkio mokslų doktorantės Danutės Petraitytės, kuri atliko savo trijų metų bandymus, kaip kinta grūdų cheminė sudėtis, technologinės savybės ir dirvožemio kokybė taikant skirtingas tręšimo sistemas, klausiame, ar vis tik srutos ir mėšlas gali pakeisti sintetines mineralines trąšas?
– Žinoma, kad gali. Savo darbo praktikoje turiu daug pavyzdžių. Juk gamtoje ir egzistuoja, uždaras, apvalus ciklas: užaugini grūdą, kuris yra pašaras gyvuliui, o gyvulio mėšlas ir srutos grąžinamos į dirvožemį kaip trąša. Ką paimi iš žemės, tą jai ir turi grąžinti. Žinoma, žemdirbiams, ypač tiems, kurie yra toli nuo tokių kompleksų, kaip mūsų, dirbti su mineralinėmis trąšomis žymiai paprasčiau, o ir efektas greičiau pasiekiamas. Tačiau dabar, kai mineralinių trąšų kainos išaugo keliskart, ekonomiškai gyvenantys visada skaičiuoja. Ir renkasi srutas bei mėšlą. Anksčiau „Idavang Kepaliai“ neturėdavo, kur dėti srutų ir mėšlo, nes brangiai kainuodavo jų pervežimas, toli su statinėmis srutų nenuveši – tręšdavo tik aplinkinių ūkių laukus, buvo laikas, kai organines trąšas tekdavo atiduoti dykai žemdirbiams, kurie jų naudą pripažindavo. O šį pavasarį viskas apsivertė aukštyn kojomis: tiek srutų ir mėšlo nebeturime, kokia yra išaugusi šių natūralių trąšų paklausa, – konstatuoja aplinkosaugos inžinierė D. Petraitytė.
Kadangi Danutė jau išbandė praktiškai, kad vien su organika galima užauginti ne prastesnį žieminių kviečių derlių, klausiame, tai kur čia šuo pakastas? Pasirodo, viskas iki šiol slypėjo patogume. Mineralinių trąšų kainos prieinamos, paprasta jas tręštuvais išbarstyti ir gauti greitą rezultatą. Tačiau, pasak Danutės, žemdirbiai turi įsigyti skirtingų trąšų, atsižvelgiant į dirvožemio tyrimus. O mėšlas, srutos savy turi sukaupę ne tik azotą, bet ir fosforą, kalį, mikroelementus… „Kaip aš sakau, pirkdamas vieną produktą gauni dar ir dovanų… – juokiasi D. Petraitytė. – Ši natūrali organika niekada nebuvo brangi, tačiau mažai kas ją vertino. Bet tikrai yra žemdirbių, kurie jau 20 metų pagal tręšimo planus, dirvožemio tyrimus, augalų būklę naudoja mėšlą ir srutas – po 170 kg į hektarą – tokia yra reglamentuota metinė tręšimo norma, bet nebūtinai, galima ir mažiau, viskas priklauso nuo individualios situacijos atskirų kultūrų pasėlių laukuose. Pasėlius tręšiant mineralinėmis trąšomis visada reikia atsižvelgti į oro sąlygas. Esant sausrai tręšk netręšęs – naudos augalams nebus, nes medžiagos tiesiog išgaruoja ir lieka vien tik patirtos išlaidos. Tręšiant mėšlu irgi svarbios oro sąlygos. Užmirkusiuose laukuose mėšlas ar srutos taip pat trokštamo efekto neduos, nes visos medžiagos tiesiog nukeliaus į drenažą nepasiekę augalo. Vienareikšmio atsakymo negali būti, yra daug veiksnių, į kuriuos būtina individualiai atsižvelgti kiekviename skirtingame lauke.“
Paklausta, kas atsitiko pasaulyje, kur šimtmečiais augalai būdavo tręšiami mėšlu, kodėl žmonės nebetoleruoja organikos kvapo, su kuriuo augo ištisos kartos? D. Petraitytės nuomone, šiuo laikmečiu žymiai didesnė visuomenės dalis gyvena miestuose, atitolę nuo žemės ūkio veiklos, o tai reiškia – ir atpratę nuo natūralios aplinkos, kurioje visada per amžius atitinkamu laiku „pakvipdavo“ ir mėšlu, kuris augino grūdą. Kai žmonėms šitie per amžius lietuvį lydėję kvapai ėmė erzinti, nori nenori, reikia ieškoti sprendimų ir šiai problemai.
Publikaciją skaitykite Joniškio miestui ir rajonui skirtame laikraštyje ,,Sidabrė‘‘ Nr.31;
2022 m. balandžio 23 d. (šeštadienis); psl.1-2